sentience

nebus rytoj pyrago.

nes, deja deja, tariu, žiūrėdama į mėnulį, aš nebe mergaitė iš liclic, kuriai tik šypsotis ir virtuvėje strikinėti.
tiesą sakant, aš vis dar ta. tik mano jėgos mane apleido, tik mano kūnas mane pavedė, tik mano sėkmė išskrido su paukščiais, o šekspyrui nebepatinka mano eilėraščiai. mano apkasai iš konspektų netirpsta erdvėj kaip kad tirpdavo s. pienu ir pomidorų padažu aptaškyti lapai. ir dūgzdavo bitės ir klysdavo ten ir atgal ten ir atgal it virvėmis per berlyno sieną ir sparnų galais lytėdavo žandus ir pasiimdavo drauge. o dabar tik vaivorykštės, per kurias neperšoksi, o ant stalo vakardien parkrito musė ir manų kruopose radau kandį, ir viskas byra byra byra,

vaikai užmiršo mano veidą.